Angle down Atgal

Prakalbino turiningą istoriją menantį Pasvalio namą

Pasvalyje, prie Sodų ir Žemaitės gatvių sankryžos, stovi iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis prieš kelerius metus atnaujintas medinis namas. Tačiau vienas esminis skirtumas vis dėlto yra – 1937 metais statytas namas „prakalbo“, atskleidęs turiningą istoriją, kuri sugulė į dokumentų faksimilėmis, nuotraukomis iliustruotą JAV išleistą albumą „Vieno namo istorija“.

Leidinio autoriai – dabartiniai namo savininkai Živilė ir Žilvinas Ramašauskai. Nors pasvaliečiai jau senokai gyvena Čikagoje, tačiau ryšiai su gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis išliko labai stiprūs. Istorija ir kultūra besidomintys kraštiečiai Pasvalio Mariaus Katiliškio viešajai bibliotekai yra padovanoję daug rašytojo Mariaus Katiliškio (Albino Vaitkaus) gyvenimą ir kūrybą anapus Atlanto menančių vertingų eksponatų. Žilvinas Ramašauskas savo feisbuko paskyroje nuolat publikuoja nuotraukomis iliustruotus pasakojimus apie savo giminaičius – Nepriklausomybės ir Laisvės kovų dalyvius. Prieš išvykdami į JAV, Živilė dirbo Pasvalio miesto seniūno pavaduotoja, o Žilvinas tarnavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos tuometėje Šiaulių rinktinėje. 

Rugpjūtį trumpam atostogų iš Čikagos į Pasvalį sugrįžę Živilė ir Žilvinas Ramašauskai albumą „Vieno namo istorija“ pristatė kaimynams, bičiuliams ir pakvietė „Darbo“ laikraščio žurnalistą. Gaila, kad nė vienas iš kviestų šiame name sovietmečiu gyvenusiųjų negalėjo atvykti. Šiltame pobūvyje taip pat dalyvavo Živilės brolis Saulius, sesuo Evelina ir mama Regina Samuolienė. 

Pirmiausia namo savininkė papasakojo leidinio priešistorę. Kaip žinoma, tuščias namas ilgai tverti negali. Taip atsitiko ir su minėtu medinuku, kuris tiesiog nyko akyse. 

Živilė pasakojo, kad, kartą grįžus iš Amerikos, jos mama Regina Samuolienė pateikė kone ultimatumą – namą reikia parduoti, nugriauti, kol pats nesugriuvo, arba iš pagrindų atnaujinti. Šeimininkė atviravo, kad apsispręsti nebuvo sunku – nusvėrė sentimentai, juolab kad pati čia gimusi, ir bičiulių, pirmiausia Ramunės ir Giedriaus Uždavinių, patarimai bei parama. Ne tik moralinė. „Giedrius atsinešė benzininį pjūklą, Ramunė grėblį ir pradėjome naikinti kieme išsikerojusius krūmokšnius“, – 2012-ųjų vasarą šypsodamasi prisiminė Ž. Ramašauskienė. Per kelerius metus kapitališkai atnaujintas namas išore ir vidumi beveik nebeprimena buvusio. Tačiau svarbiausia, žinoma, turininga jo istorija. O ji – tarsi koncentruotas atspindys daugiau nei 80 metų mūsų šalies istorijos, kurioje būta visko – šeimininkiško įkurtuvių džiugesio, po okupacijos sekusios nacionalizacijos, trėmimų, svetimųjų apgyvendinimo ir nuosavybės grąžinimo atkūrus Nepriklausomybę.

Sodų gatvėje stovinčio iliustruota „Vieno namo istorija“ gimė Čikagoje prasidėjus koronaviruso pandemijai. „Namuose sėdėdama turėjau daug laiko, tad rašiau tai, ką pati žinojau ir papasakojo mano mama. Bene didžiausia problema buvo iš didelės šūsnies nuotraukų atsirinkti įdomiausias ir informatyviausias“, – sakė Ž. Ramašauskienė. Žilvinas pridūrė, kad žmonos močiutė išsaugojo visus namo dokumentus, pradedant žemės sklypo pirkimo 1937-aisiais, baigiant nuosavybės grąžinimo raštais. Tad namo istorija pagrįsta ne tik prisiminimais, bet ir autentiškais dokumentais. 

Leidinio autorė nusprendė namą suasmeninti ir jis savo istoriją pasakoja įvardžiu „aš“. Tad namo istorijos puslapiai dar labiau dvelkia nuoširdumu ir tikrumu.

Ji prasideda 1937-aisiais, kuomet kalvis ir savanoris ugniagesys Kazimieras Balčiūnas (Živilės senelis – aut.) už 1 tūkst. 724 litus nusipirko žemės sklypą ir per trejus metus įsipareigojo pastatyti trobesius. Pirmajame istorijos puslapyje yra notaro patvirtinto dokumento faksimilė bei viena pirmųjų namo nuotraukų, kurioje įamžinti savininkai Kazimieras ir Ona Balčiūnai su dukrele Regina. Kurį laiką tai buvo vienintelis namas tuometėje Kapų gatvėje. Vėliau ji vadinta Svalios, Sodų vardais, o sovietmečiu suteiktas „pasižymėjusio“ komunisto A. Gražinio vardas. Per Atgimimą gatvė atgavo visiems gyventojams priimtiną Sodų pavadinimą. 

1941 m. pabaigoje namo savininkas K. Balčiūnas paskiriamas Pasvalio ugniagesių komandos viršininku. 1944 m. vasarą, artėjant antrajai sovietų okupacijai, jis priverstas trauktis į Vakarus. Iš pradžių kartu su šeima – ketvirto kūdikio besilaukiančia žmona Ona, septynerių metų sūnumi bei ketverių ir vienerių metų dukrelėmis. Tačiau sparčiai artėjant frontui žmona su vaikais liko pas pusbrolį Joniškio rajone, o šeimos galva toliau bėgo nuo raudonojo maro… Vokietijoje K. Balčiūnas atsidūrė vadinamųjų „dipukų“ – perkeltųjų asmenų stovykloje, o 1949 m., kaip ir dauguma pasitraukusių lietuvių, emigravo į JAV. 

Namas pasakoja sukrečiančią 1945 m. vasaros istoriją, kuomet milicininkai ir okupacinės valdžios parankiniai atėjo išvežti Balčiūnų šeimos: „Sustojo sunkvežimis. Į vidų įėję du žmonės išvydo tokį vaizdą: ant taburetės sėdi vaikščioti negalinti senutė (K. Balčiūno mama), stovi Ona Balčiūnienė su kūdikiu ant rankų, o prie jos glaustosi dar trys maži vaikai, šalia namo savininkės sesuo. Jau visi pasiruošę, rankose laiko iš anksto sudėtus ryšulėlius. Mažoji Reginutė klausė, kada važiuosim, nes labai norėjo pasivažinėti didele mašina… Nežinau, kas atsitiko, bet milicininkai delsė – gal išsigando pamatę, ką reikės išvežti? Kaip tik tuo metu iš bažnyčios grįžo dvi jaunos mokytojos iš Kupiškio. Jos nuo tremties slapstėsi pas tame pačiame name gyvenusią nuomininkę. Milicininkai mokytojoms neleido net daiktų pasiimti ir tuoj pat išvežė.“

Toliau namas pasakoja, kaip jis sovietų valdžios buvo nacionalizuotas ir, pristačius antrą aukštą, tapo daugiabučiu. Sovietinė valdžia O. Balčiūnienei suteikė „malonę“ – leido su vaikais gyventi nuosavo namo dviejuose kambariuose. 1954 m. iš JAV pasiekė džiugi žinia, kad namo savininkas K. Balčiūnas gyvas ir sveikas. Baimindamasis pakenkti šeimai, jis K. Cheseko slapyvardžiu laiškus iš pradžių rašė žmonos seseriai. 

Susitikimo metu prisimintos įvairios sovietmečio laikų namo istorijos. Ne visi valdišku tapusio keturių butų namo gyventojai pasižymėjo nepriekaištingu gyvenimo būdu. „Mama pasakojo, kaip kartą ankstyvą rytą važiuodama į darbą pamatė prie tvoros sustatytas šluotas. Kaip kokiame raganų suvažiavime! Pasirodo, gatvių valytojai rinkdavosi pas pirmame aukšte gyvenusius pijokus „atsigaivinti“ alučiu“, – pasakojo Ž. Ramašauskienė. Prisimintas ir juodas namo istorijos puslapis – šiame pastate gyvenimą savižudybe baigė du jo gyventojai.

1989 m. gegužės 24 d. teisėti namo savininkai Kazys ir Ona Balčiūnai paprašė grąžinti jiems priklausančią nuosavybę. Iki Nepriklausomybės atkūrimo likus kelioms savaitėms, 1990 m. vasario 28 d. tuometis Pasvalio liaudies teismas patenkino savininkų prašymą. 

Pobūvio metu daug kalbėta apie kapitalinį namo remontą, juolab kad albume yra daugybė šį procesą įamžinusių fotografijų. Nemažai statybinių medžiagų jūriniais konteineriais atkeliavo iš JAV. Tad atnaujintas namas dabar pusiau „amerikoniškas“. Ypatingą vietą jame užima iš Hyde parko atkeliavusi restauruota metalinė senovinė vonia, kurią vos keturiese panešė.

Namo savininkai Balčiūnai puoselėdavo gražią tradiciją – gimus vaikui pasodindavo obelį. Iki šių dienų išlikusi tik vienintelė, skirta jauniausiam sūnui Albertui, kuris gimė baigiantis karui. Tėtis K. Balčiūnas jau buvo pasitraukęs į Vakarus, tad obelaitę padovanojo kaimynai Avižoniai. 

Savo pasakojimą Sodų g. namas baigia tokiais viltingais žodžiais: „Branginkime šią dieną. Teisingai nugyventa diena vakarykštę paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų – vilties vizija. Aš vėl jaunas ir gražus.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite