(Neivaldo Bikelio nuotr.)
Angle down Atgal

Kū­rė­jų šei­ma be po­zos

„Ga­li bū­ti toks, koks no­ri bū­ti – ir minkš­tes­nis, ir jaut­res­nis, ne­rei­kia jo­kios po­zos“, – sa­ko Šiau­liuo­se ku­rian­tys, kai­me ne­to­li Šiau­lių gy­ve­nan­tys ir vai­kus au­gi­nan­tys Mo­des­ta Jur­gai­ty­tė ir jos vy­ras Pau­lius Ja­siū­nas. Vos praei­tą mė­ne­sį ek­ra­nuo­se pa­si­ro­dęs il­gai lauk­tas fil­mas šei­mai „Dru­ge­lio šir­dis“ bu­vo de­biu­tas ki­ne abiem: Mo­des­tai – kaip sce­na­ri­jaus pa­gal kny­gą „Ypa­tin­gas“ be­ndraau­to­rei, Pau­liui – kaip fil­mo dai­nos „Ta­vo vi­sas dan­gus“ mu­zi­kos au­to­riui.
 

Filmai vaikams – Lietuvoje retenybė

Lietuviškus kino filmus, kurtus vaikams per pastaruosius tris dešimtmečius, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad balandį šalies didžiuosiuose ekranuose pasirodžiusi premjera „Drugelio širdis“ (rež. Inesa Kurklietytė) – didžiulis įvykis, kūrėjų brandintas ketverius metus. Pagrindinė filmo šeimai tema – patyčios – jautriai perteikta per negalią turinčio berniuko Juozapo istoriją. Jis ir yra šiaulietės M. Jurgaitytės paveikslėlių knygos „Ypatingas“ (dailininkė Rasa Jančiauskaitė) herojus.

„Ir spektakliai vaikams, ir literatūra vaikams, ir edukacijos vaikams, ir filmai vaikams – viskam tikrai turėtų būti skiriama labai daug dėmesio. Filmo prodiuserė Živilė Gallego ieškojo teksto filmui vaikams. Dar nebuvo išleistas „Ypatingas“, kai leidėja parodė tą tekstą prodiuserei Ž. Gallego, ši – režisierei I. Kurklietytei. Po to paskambino man: „Mus domina. Ar sutinki bendradarbiauti?“ – apie netikėtą mažytės vaikiškos knygos virsmą pilnametražiu filmu vaikams pasakoja Modesta.

Autorė ėmėsi kartu su režisiere rašyti scenarijų filmui.

Patyčios – skaudi problema

Paveikslėlių knyga „Ypatingas“, pasak autorės M. Jurgaitytės, yra apie Juozapą su jautria širdimi ant krūtinės, o ne viduje – ir tiesiogine prasme (dėl negalios), ir perkeltine prasme (dėl jautrumo).

„Kai rašiau tekstą, norėjau kalbėti apie jautrumą vaikų ar ne vaikų, kai jie dėl kažkokių dalykų, fizinių ar kitų, jaučiasi pažeidžiami. Ir kaip, ką aš galėčiau pasakyti tam vaikui. Mano istorija – vienas iš galimų atsakymų. Nebus pasaulyje taip, kad mes nesusidursime su žmonėmis, kurie tyčiojasi. Kiekvienas turime atrasti savo stiprybę.

Filme ta linija išlaikoma ir Juozapas visiškai realistiškai turi tą širdį ant krūtinės – jis turi tokią negalią. Bet tikiuosi, kad tai paliks galimybę žmonėms galvoti ne tik apie tiesioginę negalią, bet ir apie mūsų pažeidžiamumą“, – kad jos žinutė ir filme bus perskaityta teisingai, tikisi M. Jurgaitytė.

Filme daug siužetinių linijų, daug istorijų. Jos artimos ir atpažįstamos tiek jaunesniems vaikams, tiek paaugliams: Juozapas jaučiasi užguitas, nes būrys bendraamžių iš jo tyčiojasi, tačiau jis sutinka draugę, kuri jį tarsi globoja, leidžia jam atsiskleisti.

„Labai norėjosi, kad būtų ir rimtumo, ir juoko, ir bajerių, ir santykių, ir šeimos. Kartą laukiau užkulisiuose, kitąsyk žiūrėjau salėje kartu su vaikais, tai pastebėjau, kad vaikai reaguoja labai gyvai: ir pašvilpia, ir paploja, ir „u-hu!“. Tikrai gyvos tos reakcijos, tikrai nesusikaustę žiūri“, – pažadinta žiūrovo emocija džiaugiasi Modesta.

Paklausta, ar nepabodusi jau patyčių tema, kai ji vis akcentuojama programose ir projektuose, Modesta net nustemba: „Apie patyčias, man atrodo, nė trupučio ne per daug kalbame. Jei daugiau kalbėtume, tai gal daugiau suvokimo kampų ar sprendimų atsirastų. Pamatytume, kaip vienas sureagavo, tada gal tėvai kažką patartų, draugai kažką suprastų.“

„Ar apie ta­ve dai­na?“  „Au­to­riaus klausk“, – šyp­so­si Mo­des­ta. (Neivaldo Bikelio nuotr.)
„Ar apie ta­ve dai­na?“ „Au­to­riaus klausk“, – šyp­so­si Mo­des­ta. (Neivaldo Bikelio nuotr.)

Vaikiškas turinys suaugusiesiems

Beje, kūrėjai norėtų, kad filmą pamatytų ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

„Patyčios ir prasideda suaugusiųjų pasaulyje. Iš niekur kitur vaikai neatsineša tų modelių. Be abejo, yra amžiaus tarpsnių, kai norisi paerzinti, kai norisi būti viršesniam. Norėčiau, kad ir filmą vaikai žiūrėtų su tėvais, ir apie patyčias pasikalbėtų. Manau, daugelis vaikiško turinio turėtų būti lydimas tėvų, juk taip neretai reikia pasikalbėti, pasitarti“, – sako autorė.

Filmas bendradarbiauja su „Vaikų linija“. Yra sukurtos ir rekomendacijos, kaip vaikai jaučiasi, susidūrę su patyčiomis, kaip reikėtų su jais apie tai kalbėti, ką reikėtų daryti.

Nuo premjeros šį jautrų filmą „Drugelio širdis“ šalies kino teatruose jau pažiūrėjo daugiau nei 30 tūkstančių žmonių. Ir susidomėjimas neatslūgsta.

Premjera pavėluota, tačiau dviguba

Filmą „Drugelio širdis“ teko kurti jau pandemijos sąlygomis. Premjera vėlavo, o dėl uždarytų veiklų taip ir neparodyta Lietuvoje, ji išvažiavo į pasaulį – pirmiausia ją išvydo Vokietijos, Suomijos, Prancūzijos kino festivalių žiūrovai. Lietuvos ekranuose filmas pasirodė šį balandį.

Berašant scenarijų, neplanuotai prie filmo kūrybos prisijungė ir Modestos vyras muzikos kūrėjas P. Jasiūnas.

„Sėdžiu, rašau scenarijų ir scenoje, kur pagrindinis veikėjas Juozapas eina miegoti, man reikia lyg kokios lopšinės, kurią mama niūniuotų ar dainuotų. Turėjau tik keturių eilučių posmą. Atnešiau Pauliui, klausiu, ar dainuojasi. Jis šiek tiek pastumdė žodžius ir sukūrė melodiją. Kaip tik studijoje buvo ir dukra Adelė, ji uždainavo, nusiuntėme demo versiją ir viskas – tai tapo filmo daina“, – apie netikėtą dainos gimimą pasakoja Modesta.

„Mes filmą nuo pradžios iki pabaigos pamatėme tik premjeros dieną. Emociškai man buvo paprasčiau nei Modestai, nes mano indėlis į filmą gerokai mažesnis. Žinoma, jis pakankamai reikšmingas – turėti gražią dainą filmui visada yra gerai, ji tampa savotiška filmo vizitine kortele“, – į pokalbį, vykstantį čia pat įrašų studijoje, įsijungia P. Jasiūnas.

Dainą „Tau visas dangus“ filme atlieka viena pagrindinių aktorių Vilnė Konstancija Abukevičiūtė (veikėja Rugilė) kartu su dainininke Jurga Šeduikyte.

Malonių netikėtumų bešnekėdami atrandame ir daugiau. Taip jau nutiko, kad „Drugelio širdies“ kūrėjų komandoje yra nemažai šiauliečių: be Modestos ir Pauliaus, ir režisierė I. Kurklietytė, ir montažo režisierius Ričardas Matačius taip pat kilę iš Šiaulių.

Fil­mo „Dru­ge­lio šir­dis“ pri­sta­ty­mo Šiau­liuo­se aki­mir­ka. Fil­mo  pro­diu­se­rė Ži­vi­lė Gal­le­go (pir­ma iš de­ši­nės) ieš­ko­jo teks­to fil­mui vai­kams. (Mo­des­tos Jur­gai­ty­tės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)
Fil­mo „Dru­ge­lio šir­dis“ pri­sta­ty­mo Šiau­liuo­se aki­mir­ka. Fil­mo  pro­diu­se­rė Ži­vi­lė Gal­le­go (pir­ma iš de­ši­nės) ieš­ko­jo teks­to fil­mui vai­kams. (Mo­des­tos Jur­gai­ty­tės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

Planai – laisva programa

Kokie tolesni kūrėjų šeimos planai? Modesta prisipažįsta, kad publikuotų kūrinių nėra daug, tačiau dar neišvydusių dienos šviesos – tikrai nemažai: „Stalčiuje turiu kūrinių ir vaikams, ir ne vaikams, ir pabaigtų, ir nepabaigtų, ir tiesiog minčių. Daugelio dar niekam ir neparodžiau, man atrodo, kad kai kuriuos dar reikia pabaigti.“ Modesta šiemet jokių kūrybinių premjerų nebeplanuoja, nors ką gali žinoti – juk ne ji, o ją skaitytojas atranda.

O Pauliaus planuose – išleisti pirmąjį savo dainų albumą, kuris jau beveik įrašytas.

P. Jasiūnas muzikos scenoje nebe naujokas – pakankamai ilgą laiko tarpą grojo ir dainavo Šiaulių roko grupėje „Brainers“, dabar aktyviai įrašinėja ir kuria muziką su daug Lietuvos grupių ir atlikėjų (Inga Jankauskaitė, Kastytis Kerbedis ir kt.), taip pat bendradarbiauja su TV laidomis.

Dabar pribrendo laikas ir savo dainoms.

„Per pirmąjį karantiną turėjau daugiau laisvo laiko ir supratau, kad vėl noriu ir galiu dainuoti pats – gimė keletas dainų, kurių niekas kitas tikrai negali dainuoti – jos per daug asmeniškos, kitokios, nei kuriu su kitais atlikėjais. Dabar jau beveik turiu visą albumą. Gal jis pasirodys šį rudenį, o gal žiemą. Dar nežinau, bet manau, kad tikrai šiemet. Nežiūriu į tai labai rimtai, nežiūriu kaip į naują karjeros etapą. Tiesiog mano, kaip kūrėjo, paveikslą tai turėtų papildyti naujomis spalvomis. Bet dabar mesti visus darbus ir būti dainininku nenoriu ir nesiruošiu. Tiesiog noriu, kad gražios dainos būtų išgirstos“, – sako Paulius.

Laisvė be pozos

„Man dabar nereikia prieš nieką vaidinti, prieš nieką atsiskaitinėti, kokia mano muzika. Tiesiog yra tokia, kokia pavyksta. Kai esi jaunas ir groji grupėje, tai – kolektyvinis darbas ir požiūris į muziką, net keturių požiūrių susikirtimas. Jaunystėje daugiau pozos, nori būti kietesnis, ne visada leidi sau būti atviras. Dabar, kai kuriu ir dainuoju vienas, negaliu būti neatviras, manau, kūryba tada netenka prasmės“, – kalba P. Jasiūnas.

„Jau užaugę“, – sako Paulius. „Ne“, – pertaria jį Modesta, bet priduria: „Tiesiog prieš nieką nieko nereikia vaidinti. Net nežinau, gal čia mūsų kaimo paukščiai taip veikia. Gali būti toks, koks nori būti – ir minkštesnis, ir jautresnis, nereikia jokios pozos.“

Kartu Šiauliuose dirbanti, sodyboje už miesto gyvenanti ir vaikus – Adelę bei Motiejų – auginanti pora vadina save komanda: Modesta ir Paulius sako, kad kai reikia – vienas kitą pastumia, kai reikia – paskatina, kai reikia – padeda ir nevaržo.

Kalbantis, studijoje skambant romantiškai Pauliaus dainai, o Modestai ruošiant kavą, nekyla jokių abejonių: „Ar apie tave daina?“ „Autoriaus klausk“, – šypsosi Modesta.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite