Angle down Atgal

Einat Nathan „Visas mano gyvenimas“: apie tėvus, kokie norime būti, ir vaikus, kokius tikimės užauginti

Tėvų tikslas – laimingi vaikai. Natūralu, kad tai pasiekti nėra lengva. Nuo pat pirmųjų kūdikio metų tėvai susiduria su įvairiausiais klausimais apie tai, kaip reaguoti, elgtis ir kalbėti su savo vaikais, kad reikalinga gyvenimo patirtis būtų perduota kuo tiksliau, o kylantys gyvenimo iššūkiai padarytų kuo mažiau žalos vaiko emocinei raidai.

Tėvystės ekspertė, konsultantė, penkių vaikų mama Einat Nathan, leidyklos VAGA išleistoje knygoje Visas mano gyvenimas, pateikia įžvalgų apie tėvus, kokie norime būti, ir vaikus, kokius tikimės užauginti.

„Istorija, kaip tampame tėvais, kokie tėvai esame dabar, ir kokie būsime ateityje, perrašoma kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką. Tai istorija apie tai, kaip pamilstame, ir pačią meilę, apie bendravimą ir ego, apie baimę ir sunkumus, apie senas, jau užmirštas ir naujas šiame kelyje įgytas nuoskaudas. Tai istorija apie drąsą ir kuklumą, netobulumą, harmoniją ir kakofoniją, bet visų pirma – tai istorija, kurią pasakoja keli pasakotojai iš skirtingų žiūros taškų. Remdamasi tūkstančiais susitikimų su tėvais, asmenine vaikų auklėjimo patirtimi ir sukauptomis profesinėmis žiniomis, šioje knygoje išdėsčiau savo mintis apie sudėtingą vaikų auklėjimo procesą. Pateikiu jums į savo gyvenimo istoriją įrašytas iš vaikų išmoktas pamokas, vildamasi, kad šiandien apie vaikų auklėjimą turime kalbėti būtent šitaip,“– sako knygos autorė.

Knygoje „Visas mano gyvenimas“ nedidelės apimties skyreliuose pateikiama daug patarimų ir įžvalgų apie tai, kaip bendrauti su vaikais įvairiausiose gyvenimo situacijose. Einat patirtis ir aprašytos situacijos kiekvienam iš tėvų padės suprasti, kad tobulų tėvų nebūna. Vaikų auklėjimas – didelė dovana, tačiau kartu tai yra sunkus, atsakingas, daug laiko ir pastangų reikalaujantis kasdienis darbas: „Mums, tėvams, pati sunkiausia užduotis – užuot iškart šokus prie išvadų, pamėginti pažvelgti plačiau ir permąstyti savo reakcijas. „Šita mergaitė kiekvieną rytą pabunda tik tam, kad vestų mane iš proto“, „Jis bando mano ribas“, „Ji manimi manipuliuoja“, „Jis tyčia taip daro“, „Jeigu neįsikišiu, jie pribaigs vienas kitą“ – šias ir begalę kitų frazių įrašome į savo naratyvą. Iškart sureaguojame: gesiname jų sukeltą gaisrą, susinerviname, kai jie erzina, džiaugiamės, kai jie mieli ir sukalbami, taigi, galime sakyti, esame priklausomi nuo vaikų ir jų elgesio. Prarandame kontrolę. Bet, nors tikrai ne viską galime sukontroliuoti, santykiai namuose priklauso nuo mūsų“.

Tapę tėvais įgauname neįkainojamą galimybę patirti visą emocijų paletę. Nuo euforijos tik gimus kūdikiui iki vaiko poreikių išsiaiškinimo bei visokeriopo atliepimo jam augant. „Visas mano gyvenimas“ – tai ne tik patarimai kaip auginti vaikus, kokie įpročiai padeda pagerinti santykius šeimoje ir namuose. Autorė atvirai pasakoja apie skausmingus išgyvenimus kelyje į tėvystę, apie praradimus ir nusivylimus, kuriuos teko įveikti, kad galėtų sukurti bestseleriu tapusią knygą: „Į apžiūros palatą įžengiau viena. Juvalis liko koridoriuje. Kai laukiesi dvynukų, visada sunku greitai nustatyti širdies plakimą, bet aš žinojau, kur kiekvienas iš jųdviejų kiūto mano kūne – trise nugyvenome daug mėnesių. Dešinysis buvo labai aktyvus, o jo brolis ramesnis, bet vis tiek jį jaučiau. Nurodžiau akušerei, kur jie yra, ir patariau, kad pradėtų nuo kairiojo. <...> „Ar jūs atvykote viena?“ „Ar kas nors jus lydi?“ – pasiteiravo ji ir išėjo pakviesti Juvalio, jau žinodama, kad tai buvo paskutinės akimirkos prieš sugriūvant mūsų pasauliui. <...> Gydytoja pažvelgė į ekraną, pakabino aparatą ir pasakė mums, kad gyvybė manyje užgeso. <...> Kaip su tuo susitaikyti? Atvirai sakant, nesusitaikai. Pusantros valandos rėkiau ir raudojau balsu, kuris nemaniau, kad galėtų iš manęs išsiveržti. Kai pajutau, kad akių vokai visiškai užtino nuo ašarų, pagaliau pajutau tikrąją posakio „išverkė visas ašaras“ prasmę. Suvokiau, kad sunkiausia dar ateityje. Man reikėjo pagimdyti, o prieš tai pranešti šeimai: paskambinti savo rūpestingam ir mylinčiam tėčiui ir Juvalio tėvams, kurie jau daug dienų laukė naujienų apie dvynukus.“

Einat Nathan „Visas mano gyvenimas“ – šilta ir jautri knyga, patarianti tėvams ir ypač mamoms, kaip būti kantrioms auginant vaikus, išlikti ramioms nuolatinio baimės kurstymo amžiuje, mokytis vertinti ir priimti kiekvieną vaiką kaip atskirą individą su visomis jų keistenybėmis, talentais ir trūkumais.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Visi esame prisiklausę šnekų apie tai, kaip mama myli gimusį sūnų ir kaip smagu būti mergaičių tėvu. Mūsų namuose aš dažnai priekaištauju Juvaliui, kai jis akivaizdžiai nesąmoningų motyvų vedamas aprėkia kurį nors mūsų sūnų, o jis šaiposi, kad mane iš pusiausvyros išveda mūsų paauglė, kad nebepajėgiu susivaldyti, tarsi stovėčiau ne prieš ją, o prieš save, savo mamą ir visas savo silpnybes. „Nesikišk“, – atkerta jis, kai pamėginu pasiūlyti nešališką žvilgsnį į tai, kaip jis reaguoja į berniukus, o iš tikrųjų nori pasakyti: „Leisk man pasiduoti impulsams. Man dabar skaudu, nes žinau, ką reiškia būti berniuku, o tu neturi nė menkiausio supratimo. Tad leisk man veikti nesąmoningai, leisk kalbėti taip, kaip būtų šnekėjęs mano tėvas, nes šiuo metu negaliu kitaip su juo elgtis. Dabar esu susitelkęs į save ir baru jį, nes galbūt taip išsivaduosiu iš baimės dėl to, kas jam gali nutikti.“

Net jei atidžiai perskaitėme visas knygas apie vaikų auklėjimą ir manome, kad esame sukaupę užtektinai žinių, kad išaugintume laimingus vaikus, ateis tokia akimirka, kai išvysime savo aklumą. Į kokį nors vaiko poelgį sureaguosime taip emocingai, kad kas nors pažvelgęs iš šono nesuprastų, kodėl taip įsiaudrinome, kodėl negalime atsipalaiduoti ir kitaip paauklėti, kodėl šią akimirką tapo nebeaišku, kuris iš mūsų tėvas, o kuris vaikas.

Pasinaudokime šia proga, kai šokame į tokius kraštutinumus, atkreipkime dėmesį ir įsisąmoninkime, kad ši audringa, irzli, įsižeidusi ir pernelyg pikta reakcija, kad ir kaip norėtųsi tikėti priešingai, iš tiesų niekaip nesusijusi su vaiku, nei su jo elgesiu, ją išprovokuoja mus sujaudinęs susitikimas su savo atspindžiu, kuris atsigręžęs į mus ir sukelia audringą reakciją: primindamas skaudžius išgyvenimus vaikystėje, slaptas baimes, neišsipildžiusius lūkesčius, iš praeities ataidinčius balsus. Tokia akistata tėvams visada bus skaudesnė su sūnumis, o motinoms – su dukterimis.

Tada lengva padaryti vaikams žaizdų, nors paskui ir suprantame, kad perlenkėme lazdą. Žvelgdama į tą mergaitę, kuri išeina iš namų išsidraikiusi, žiaumoja kramtomąją gumą, grubiai elgiasi arba nepakankamai stropiai mokosi prieš egzaminus – visai kaip jos metų dariau ir aš, kuri nemoka elgtis socialinėse situacijose, palieka ant grindų numestą rankšluostį, nors daug kartų prašiau taip nedaryti, klausosi pigios muzikos, gąsdina mane, gėdina ir įžeidinėja – žvelgdama į šį vaiką matau save, savo mamos reakcijas, svajones išugdyti jauną moterį, nekartosiančią mano klaidų, geresnę to, kuo tapau aš, versiją. Kažkodėl tarp manęs ir jos atgyja visi nenumaldomi mano skauduliai, tai dėl šio skausmo aš taip reaguoju. Kai panašiai pasielgia jos broliai, mano reakcija būna visai kitokia. Aš arba nusijuokiu, pasakau menką pastabą, racionaliai, ramiai pasišneku, arba kaltę suverčiu paauglystei.

Einat Nathan, Visas mano gyvenimas, iš anglų kalbos vertė Lina Černiauskaitė, leidykla VAGA, 2022.

Remiamas turinys 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite