Angle down Atgal

Di­rek­to­rės kny­ga – pra­skleis­ta už­dan­ga į „sun­kių“ vai­kų gy­ve­ni­mą

„Klaus­ki­te Lo­ros“, – šyp­te­li Lo­re­ta Ta­mu­lai­tie­nė, Šiau­lių Sta­sio Šal­kaus­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­rė, da­bar jau ir ra­šy­to­ja, pa­klaus­ta, ar bend­rau­ja su sa­vo kny­gos he­ro­jais – jau­na­ve­džiais. Mat jos pir­mo­ji kny­ga apie Jau­ni­mo mo­kyk­los „ma­žuo­sius ko­vo­to­jus“, mo­ky­to­jus ir di­rek­to­rę Lo­rą – gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra, tad ieš­ko­ti są­sa­jų su rea­liais žmo­nė­mis ne­ver­ta. Pe­da­go­gės ra­šy­to­jos ta­len­tas su­lau­kė di­de­lio dė­me­sio – praė­ju­sį ket­vir­ta­die­nį Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Di­džio­jo­je skai­tyk­lo­je kny­gos „Pa­raš­čių vai­kai“ pri­sta­ty­me tuš­čių kė­džių ne­li­ko.
 

Šešerius metus vadovavote Jaunimo mokyklai, parašėte knygą, o paskutinis knygos sakinys – 2010–2021 m. Knygą rašėte net 11 metų?

– Savo gyvenime dažnai leidausi į įvairius išbandymus, nuotykius. Kai kuriais atvejais man pavykdavo išplaukti, kartais, būdavo, pastrigdavau. Manau, kad kiekvienas geras dalykas gyvenime turi būti subrandintas. Mintys negali būti per šviežios, per minkštos, per aštrios. Kai, palikus Jaunimo mokyklą, praėjo kažkiek laiko, kai apsigludino visi kampai ir tos istorijos man nebeatrodė neįtikėtinai skaudžios, tada ir sėdau prie knygos.

Jei knygą būtumėte parašiusi per metus ar bent penkerius, ji būtų kitokia? Kažkas išsigrynino – istorijos, herojai, vertybės, gal jūs pati pasikeitėte?

– Manau kad neįmanoma kalbėti, kas būtų buvę, jei būtų. Turėjo ateiti suvokimas, kad istorija kažkam bus įdomi. Mano mintis suintensyvino žinia, kad tokių mokyklų, kaip jaunimo mokyklos, nebeliks visai ar jos liks tik iš dalies. Man buvo svarbu, kad žmonės sužinotų, praskleisti uždangą į šių vaikų gyvenimą, jog juos suprastume. Nes tokių vaikų yra, jie visada bus šalia mūsų.

Kas buvo pirmasis redaktorius – šeimos nariai, draugės? Buvo baisu jiems duoti paskaityti?

– Mano šeima – vyras Rimvydas, vaikai. Dalijausi tomis istorijomis visur, visaip – virtuvėje prie stalo, paryčiais prabudus. Klausdavau, ar jiems būtų įdomu skaityti, papasakodavau kokią nors istoriją. Jie sakė, kad tikrai įdomu. Parašydavau mažus gabaliukus, prašydavau perskaityti. Jie skaitė ir sakė, kad iš tikrųjų verta rašyti knygą. Paskui skaitė feisbuko draugai. Ir kai žmonės vėliau ėmė klausinėti, kur dingo mano trumpos istorijos, supratau, kad knyga būtų svarbu ir įdomu.

Buvo istorijų, kurias parašiusi ištrynėte ar visiškai nedrįsote jų aprašyti?

– Tikriausiai taip. Per šešerius metus buvo įvairių patirčių. Dabartinės istorijos labai apibendrintos, aš net nustebau, sulaukusi reakcijų žmonių iš kito miesto, kurie atviravo, kad čia jiems taip nutiko. Aš su jais niekada nebuvau susidūrusi. Taip pat laukiau įvairių redaktoriaus reakcijų, nes kai kurios istorijos tikrai drąsios. Man pačiai per drąsios, bet jis jas paliko. Klausiau, gal keiksmažodžių per daug, bet jis atsakė, kad turi atsispindėti tikrasis knygos herojų gyvenimas.

O gal jau sulaukėte atsiliepimų iš buvusių mokinių, kolegų, gal net knygos herojų?

– Viena mokytoja save atpažino, atėjo pas mane su perskaityta knyga ir padėkojo už įprasminimą. Skaudžios tos istorijos, bet kol kas nesulaukiau piktų reakcijų.

Kny­ga „Pa­raš­čių vai­kai“ L. Ta­mu­lai­tie­nė sie­kia pa­ska­tin­ti ki­taip pa­žvelg­ti į reiš­ki­nius, nu­stum­tus į gy­ve­ni­mo pa­raš­tes, iš nau­jo įver­tin­ti sa­ve ir esan­čiuo­sius ša­lia. (To­mo Pau­liuš­čen­kos nuo­tr.)
Kny­ga „Pa­raš­čių vai­kai“ L. Ta­mu­lai­tie­nė sie­kia pa­ska­tin­ti ki­taip pa­žvelg­ti į reiš­ki­nius, nu­stum­tus į gy­ve­ni­mo pa­raš­tes, iš nau­jo įver­tin­ti sa­ve ir esan­čiuo­sius ša­lia. (To­mo Pau­liuš­čen­kos nuo­tr.)

Perskaičius knygą, įspūdis toks, kad laimingieji jaunavedžiai su jumis bendrauja iki šiol.

– Kartą einu bulvaru ir susitinku vieną pažįstamą, kuri priekaištauja, kad mano istorijos labai liūdnos. Ji paklausia, ar bus knygoje laiminga pabaiga, ar ne. Nes jei ne, teigė neskaitysianti iki galo. Todėl tegaliu pasakyti, kad į klausimą, ar Jaunimo mokyklos direktorė tebebendrauja su jaunavedžiais, gali atsakyti pati direktorė. Aš nežinau. Klauskite Loros. Knygoje yra nemažai išmonės, knyga – ne istorinė biografija, o literatūrinis kūrinys.

Pirmas dalykas, kurį padarėte, tapusi Jaunimo mokyklos direktore, – iškovojote jiems nemokamus pusryčius. Dėl ko dabar, jei būtumėte pradėjusi vadovauti Jaunimo mokyklai, pirmiausia kovotumėte?

– Švietimo sistemoje turėtume susitarti truputį kitaip vertinti, kas yra mokinio pažanga ir kada mes galime vertinti pasiekimus. O keisčiau požiūrį, jei būtų įmanoma. Nes Jaunimo mokyklai išsikovoti vietą po saule buvo nelengva. Norėčiau, kad juos priimtų kaip lygiaverčius švietimo sistemos narius. Ir, žinoma, keisčiau pagalbos vaikui sistemą. Jaunimo mokyklų idėja išsikreipė, nes nebuvo pakankamo finansavimo, pagalbos specialistų.

Kokį daiktą turite kaip brangiausią prisiminimą iš Jaunimo mokyklos?

– Turiu gražių atsiminimų, kuriuos padovanojo kolegos, turiu ir vaikų užrašų, kai labai blogai besielgiantis, besikeikiantis vaikas svajonių lapelyje rašo: „Norėčiau turėti gerą draugą, šeimą, gerai mokytis.“ Tokius dalykus esu išsaugojusi. Man brangiausia – santykiai ir žmonės. Aš neprisirišu prie daiktų, tačiau kokius užmezgiau santykius, man visada buvo ir yra svarbu.

(To­mo Pau­liuš­čen­kos nuo­tr.)
(To­mo Pau­liuš­čen­kos nuo­tr.)

Geriausia atminties savybė – pamiršti. Ką norite pamiršti iš vadovavimo Jaunimo mokyklai?

– Labiausiai norėčiau pamiršti mokytojų abejingumą vaikams. Visus atvejus, kada mokytojas sako, kad jam tai nepriklauso, jam už tai nesumoka. Visus atvejus, kai pasako: „Jie manęs neverti, atmatos, šiukšlės.“ Gerai, kad šie atvejai pavieniai. Tiek Jaunimo mokykloje, tiek ir kitose buvo ir yra nuostabių mokytojų, puikių šviesių pedagogų.

Kokios trys svarbiausios mokytojo asmeninės savybės, kurių neturint Jaunimo mokykloje dirbti neįmanoma?

– Man labai svarbi empatija. Ne tik Jaunimo mokykloje, bet ir kitur. Bet situacija tokia, kad iš mokytojų gimnazijose reikalaujama vaikų akademinių pasiekimų. Švietimo sistemoje esame susikūrę metodų, kaip išmokyti dalyko, bet neturime metodų, kaip ugdyti žmogų. Pedagoginė įžvalga ir empatija turi būti įgimta, kad galėtume žmogų auginti.

Jei tektų organizuoti mokytojų stažuotę Jaunimo mokykloje, kokią programą pasiūlytumėte mokytojams savaitei?

– Pakviesčiau savaitei į sukarintą stovyklą. Kad mokytojai su vaikais paeitų keliasdešimt kilometrų, pabūtų kartu. Tada daug dalykų atsiskleidžia apie vaikus, mokytojus ir gali užsimegzti ryšys.

Kiek reikėjo laiko, kad suprastumėte, kokius metodus naudoti, dirbant su kitokiais vaikais, kad valdytumėte situaciją, neprarastumėte autoriteto?

– Pradžia tokia ir buvo: ne vieną kartą nusvilau, kai bandžiau įprastomis sau priemonėmis suvaldyti vaikų elgseną. Tokiems vaikams kažką gali pasakyti, tik kai įgyji autoritetą. Autoritetas šiuo metu jaunimo kitaip suprantamas. Tik užmegzti santykiai nulemia poveikį. Knygoje neparašiau, kaip per vieną pamoką mane mokinys pasiuntė keiksmažodžiu. Bet kai pažįsti tokius vaikus, supranti, kad tave pasiuntė tikrai ne ten, kur rusų karinį laivą, o tiesiog paprašė atstoti, nelįsti, palikti ramybėje. Po kurio laiko jis ir patvirtino, kad ne man tas keiksmažodis buvo skirtas. Bet kaip svarbu nesukurti konflikto ten, kur jo galima išvengti. Tokio vaiko žodynas skurdus ir jo keiksmažodis yra paprastas žodis, nekaupiantis savy vidinio pykčio. To reikėjo išmokti, reikėjo situaciją pamatyti ne tik akimis, išgirsti ausimis, bet pajusti iš vidaus – kas slypi po atitinkamu elgesiu. Juk teko dirbti su vaikais, patyrusiais didžiulių dvasinių traumų, todėl teko surasti ir atitinkamų metodų. Ar man visada sekėsi? Tikrai ne. Tai direktorei Lorai knygoje tikrai sekėsi geriau.

Kai Lora atėjo vadovauti Jaunimo mokyklai, vienas vaikas jos paklausė, iš kurios gimnazijos ją išmetė. Tai iš kur jus išmetė?

– Juos tai visus išmetė iš kokios nors mokyklos, tad klausimas – natūralus. Vadovauti Jaunimo mokyklai atėjau iš Lieporių gimnazijos, kur dirbau direktoriaus pavaduotoja. Buvo, kas atkalbinėjo, klausė, kur einu, stebėjosi. Bet čia gal mano charakterio bruožas – leistis, pernelyg daug neanalizuojant, kas bus. Ir labai smagu, kad ryžausi dirbti toje mokykloje – mano matymo ir suvokimo laukas labai išsiplėtė.

Knygoje labai gražiai aprašote mamizmą. Ką su tuo mokytojo mamizmu daryti šalies švietimo sistemoje?

– Yra sisteminių dalykų, nes mamizmas atsiranda tada, kai norime pasiekti numatytų rezultatų, to negalėdami padaryti. Tada pradedame imituoti, pagalves vaikams dedame ten, kur jie patys sunkumus turėtų įveikti. Kitas dalykas – esame moterys, todėl mums iš prigimties norisi globoti. Reikėtų pusiausvyros mokykloje – jose turi dirbti daugiau vyrų.

Jei būtumėte švietimo ministrė, ką keistumėte pirmiausia?

– Keisčiau vertinimo sistemą – reikia pradėti vaiką vertinti pagal jo asmenybės ūgtį, padarytą pažangą. Žmogaus gyvenime svarbu, kad jis nuo šios situacijos keistųsi, o ne gautų įvertinimą iš visų dalykų.

Įvairiose marginalinėse grupėse, ypač tose, kuriose gajus jėgos kultas, vaikuose būna apsigyvenęs mitinis žvėris. Koks mitinis žvėris buvo susikurtas Jaunimo mokyklos vaikų, su kuriuo labiausiai reikėjo kovoti?

– Tie vaikai kupini nepasitikėjimo suaugusiaisiais ir aplinka. Tai didžiausias žvėris. Net jiems gerus dalykus jie pasitikdavo priešiškai, pasišiaušę kaip ežiai. Nes per ilgą laiką prarado pasitikėjimą visais. Pasiekti, kad jie patikėtų, čia buvo sunkiausias dalykas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite