Angle down Atgal

Devyniasdešimtmetė Saigūnė Maskoliūnaitė-Rožėnienė: „Privilegija pasenti suteikta ne visiems“

– Man taip norisi šokti fokstrotą, – suskambus Daujėnų folkloro kolektyvo „Verdenė“ grupės atliekamai „Anzelmutei“, pusbalsiu prisipažino 90-metė Saigūnė Maskoliūnaitė-Rožėnienė, o garsiai vis dėlto paklaus: „Gal kas mokate fokstrotą?“ 

Tačiau šokti niekas neišdrįso. 

Kai jau susitikimo pabaigoje Jubiliatė išsitarė, kad privilegija pasenti suteikta ne kiekvienam, labai norėtųsi pridurti, jog privilegija senti taip elegantiškai suteikta tikrai ne dažnam…

Muziejininkė Bronytė Lapinskaitė pristatė Pasvalio krašto muziejuje veikiančios karpinių parodos autorę Saigūnę Maskoliūnaitę-Rožėnienę – kraštietę, tautodailininkę, mokytoją, „Kiemėnų kronikų“ ir kitų knygų autorę, buvusią chorvedę, Trečiojo amžiaus universiteto dekanę ir Pagyvenusių žmonių bendrijos tarybos narę, o pastaruoju metu Sidabrinės linijos reklamos veidą, visų titulų ir veiklų turbūt neišvardinsime. Bet ši elegantiška dama tiesiog nepamainomas pavyzdys, kaip iki garbaus amžiaus išlikti tokiai gyvybingai ir tapti etalonine močiute… 

Nors ponia Saigūnė dar 1960-aisiais nutekėjo į Biržus, tačiau ji šakninė kiemėnietė. Tėvelis Vincas Maskoliūnas (1904–1973), garsus savo krašto siuvėjas, buvo gimęs Kiemėnuose. Mama Malvina Rutkevilytė (1903–1988), irgi siuvėja, keliautojo ir antropologo Antano Poškos vienmetė giminaitė, kilusi iš Gripkelių kaimo. Susituokė 1928-aisiais, o 1935 metais Kiemėnų sodžiaus vidury pasistatė namelius. 

Mama labai atsakingai žiūrėjo į kiekvieną darbą. Siuvinį ar mezginį taisydavo tol, kol pati prie savęs nebegalėdavo prikibti. 

O tėtis turėjo artistiškų gabumų, vaizdžiai apibūdindavo žmones, anuometinio kaimo gyvenimo būdą, papročius, tradicijas, santykius, pasakodavo įvairiausių nutikimų. 

– Tėvelis buvo pasakorius, mokėjo atskleisti gal kiek pašiepiančiai, bet neužgaunančiai. Buvo įdomu, vis prašydavau: „Papasakok, papuniuk“. Tuos pasakojimus buvau užrašiusi, vėliau dar papildžiau, tikslinausi su mama, su teta, – Saigūnė prisiminė, kaip atsirado sodrios, vaizdingos ir labai skaitomos „Kiemėnų kronikos“, o jų autorė save šmaikščiai vadina tautoraša ir prisipažįsta, kad labai domina kaimo žmonių gyvenimai, ypač su nuotykiais ir nutikimais. 

Be „Kiemėnų kronikų“, Saigūnė Maskoliūnaitė-Rožėnienė yra išleidusi keturias knygutes apie Biržų krašto paveldą ir jo žmones: 

– Daug kas galvoja, kad studijavau literatūrą, o iš tiesų esu baigusi geografiją. Bet kultūra man visada prie širdies… 

Saigūnė augo su ketveriais metais jaunesne seserimi Aldona. Kiemėnų pradinėje baigė penkis skyrius, pirmieji mokytojai buvo Sofija ir Antanas Rudžiai. 

– Beje, mano klasės draugas – buvęs Saločių vidurinės mokyklos direktorius Petras Čiuplinskas, kuris truputį jaunesnis, gimęs tų pačių metų gruodį, – prisimena devyniasdešimtmetė. – Vėliau mokiausi Saločių progimnazijoje, o 1951-aisiais baigiau Pasvalio gimnaziją, kuri jau buvo pertvarkyta į vidurinę mokyklą. 

Jubiliatė pasakoja, kad auklėtoja buvo šviesiausio atminimo Aleksandra Mačiukienė, geografijos mokė Boleslovas Šimas, biologijos – Elena Kuprytė… 

– Saigūnė mano bendramokslė, bet ne klasiokė. Abi – iš kaimo. Ji – iš Kiemėnų, aš – iš Talačkonių. Abiejų tėvai – siuvėjai. Saigūnė jau mokykloje buvo komunikabili, labai bendraudavo, visur lyderiaudavo, vis priekyje. Vėliau kartu buvom Liaudies meno draugijoje. Saigūnė – baisus talentas. Mūsų šeimos draugavo. Tad linkėjimai ir nuo sūnų. Jeigu būtų gyvas mano vyras Juozas, tikrai čia būtų atėjęs, – seną bičiulę sveikino pasvalietė Stanislava Žalkauskaitė-Motiekienė.

Saigūnė – jau 34 metai našlė. Jos vyras Alfredas Rožėnas buvo gimęs 1926-aisiais. Užaugino vienturtę dukrą Giedrę, kuri gyvena šalia, Biržuose. 

– Turiu du anūkus. Ignas vedęs druskininkietę ir gyvena Dubline, o Agnės draugas – italas Marco iš Turino, įsikūrę Londone, – močiutė išsitaria labai kantriai laukianti proanūkių… 

Dvejus metus Saigūnė Maskoliūnaitė dirbo mokytoja Kiemėnuose, septynerius – Saločių vidurinėje: 

– Mokiau visko, ko tik reikėjo – ir dailės, muzikos, fizinio lavinimo, ir istorijos, net aritmetikos ir prancūzų kalbos. Juk jaunas jautiesi labai gudrus… 

O nuostabiausi Saigūnės karpiniai atsirado jau išėjus į pensiją. Ir Pasvalio krašto muziejuje šių kūrinių paroda tiesiog žavi. Kiek kantrybės, kruopštumo ir išmonės!

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite