(A. Mažūno nuotr. )
Angle down Atgal

Del­fi­nai – žais­min­gi ir ne­nuils­tan­tys te­ra­peu­tai

Gy­vū­nų te­ra­pi­ja itin sėk­min­gai tai­ko­ma neį­ga­lių­jų rea­bi­li­ta­ci­jo­je. Tei­gia­mą po­vei­kį pa­ste­bi ir pri­pa­žįs­ta gy­dy­to­jai. O koks šių už­siė­mi­mų po­vei­kis del­fi­nams, žir­gams ir šu­nims? Ar jie jau­čia­si ge­rai? Ar mes jų neiš­nau­do­ja­me? Gy­vū­nų ge­ro­vės ty­ri­mą at­li­kę Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­jaus ir Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko žir­gy­no moks­li­nin­kai ir pra­kti­kai nu­sta­tė, kad gy­vū­no ge­ro­vei tai ne­ken­kia, net prie­šin­gai – gy­vū­nai už­mez­ga emo­ci­nį ry­šį ir lau­kia sa­vo pa­cien­tų.

Gyvūnas – žmogui, žmogus – gyvūnui

Delfinų terapija Lietuvos jūrų muziejuje taikoma jau daugiau nei du dešimtmečius. Hipoterapija (sveikatinimas, asistuojant žirgams) Kurtuvėnų regioninio parko žirgyne jau keletą metų puikiai žinoma ir Šiaulių krašto pacientams. Ne tik kineziterapeutai, bet ir gydytojai pastebi teigiamą poveikį žmonių, turinčių negalią, sveikatai.

O kaip šie terapiniai užsiėmimai veikia gyvūnus ir procese dalyvaujančius pacientus? Penkerius metus Lietuvos jūrų muziejaus delfinų terapijos centras ir Kurtuvėnų regioninio parko žirgynas, pagal jungtinės partnerystės sutartį bendradarbiaudami su išorės tyrėjų komanda, atliekantys tyrimus ir stebėjimus tam, kad parengtų gyvūno asistuojamos terapijos metodiką, pastaruosius dvejus metus vertina ir gyvūnų gerovę terapinio užsiėmimo metu.

Jie nustatė, ar terapinių užsiėmimų metu, yra kokių nors delfinų, žirgų, šunų būsenos ir elgesio pakitimų. Pasak Delfinų terapijos skyriaus vedėjos daktarės ir Klaipėdos universiteto
prof. Brigitos Kreivinienės, tyrimų rezultatai nudžiugino: neigiamų pokyčių nepastebėta, o netgi atvirkščiai – gyvūnai užmezga emocinį ryšį su pacientu, jo laukia ir net pritaiko elgesį pagal kliento poreikį.

„Del­fi­nai la­bai ma­žai mie­ga – apie 15 mi­nu­čių per pa­rą. Tai jie vi­sa­da yra la­bai ak­ty­vūs, jiems vi­sa­da rei­kia ir įspū­džių, ir veik­lų. Tai svar­bu te­ra­pi­jai“, – sa­ko B. Krei­vi­nie­nė. (A. Mažūno nuotr. )
„Del­fi­nai la­bai ma­žai mie­ga – apie 15 mi­nu­čių per pa­rą. Tai jie vi­sa­da yra la­bai ak­ty­vūs, jiems vi­sa­da rei­kia ir įspū­džių, ir veik­lų. Tai svar­bu te­ra­pi­jai“, – sa­ko B. Krei­vi­nie­nė. (A. Mažūno nuotr. )

Gyvūno gerovė stebima

Nors svarbiausias tikslas buvo terapinis efektas žmonėms, turintiems negalią, bet lygiagrečiai jų potyriams ir pokyčiams buvo kruopščiai fiksuojama ir gyvūnų būsena.

„Tyrėjų komandos atliko delfinų ir žirgų temperatūros matavimą specialiu termovizoriumi, taip pat buvo imamos seilės ir vertinamas kortizolio kiekis prieš ir po terapinio užsiėmimo. Taip pat analizuojami ir elgsenos 8 tipai: stereotipinė, teigiama, patirties, žaidimų, mamos ir jauniklio, neigiamos patirties, seksualinio dominavimo bei agresyvi elgsena. Būtent tie tyrimo duomenys parodė, kad kortizolio koncentracija nesikeičia prieš ir po užsiėmimo, nenustatyta specifiškų skirtumų, kad elgsena būtų neigiama, o vyrauja teigiama. Matavome termovizoriumi akies temperatūrą ir žirgui. Žirgams dar buvo matuojamas ir pulsas, kvėpavimo dažnis. Žirgų tyrimų rezultatai parodė, kad terapiniai užsiėmimai neturi įtakos žirgo gerovei, daugiau įtakos turi jo maitinimo laiko parinkimas ar aplinkos pasikeitimas. O neįgalaus žmogaus bendravimas su žirgu praturtina gyvūną naujais patyrimais“, – teigiamu rezultatu patenkinta mokslininkė-praktikė B. Kreivinienė.

Tai labai pradžiugino tyrėjus, nes šie tyrimai svarbūs savo radiniais tuo, kad yra patvirtinama moksliniais metodais, jog gyvūno gerovė visiškai nesikeičia nuo to, kaip jie bendrauja terapiniuose užsiėmimuose. Net atvirkščiai – gyvūnai patiria teigiamų emocijų, bendraudami ir laukdami savojo žmogaus, kuriam padeda.

„Netgi pastebėjome, kaip delfinas, jausdamas artėjantį terapinį užsiėmimą, jau laukia ateinančio jo kliento, nes jau yra užsimezgusi didžiulė draugystė. Atpažinęs savo žmogų, pats gyvūnas priplaukia pasisveikinti, jis nori tęsti draugystę. Tai normali elgsena, nes jie atpažįsta, prisiriša. Lygiai taip ryte, kai ateiname, tai net prie lango priglunda pasisveikinti todėl, kad jie būna labai išsiilgę per naktį, jie tiesiog nori bendrauti, draugauti, nes visa naktis praėjo, o žmonių čia nebuvo“, – apie emocionalius prieraišiuosius savo darbo asistentus su meile kalba B. Kreivinienė.

Nepailstantys terapeutai

Gyvūnai – kone tobuli asistentai. Žirgai labai jautrūs ir ištvermingi, šunys – empatiški ir nuolat nori būti šalia žmogaus, o delfinai – labai žaismingi ir niekada nepavargsta.

„Delfinai labai mažai miega. Jie ne tokie kaip mes: mums reikia visos nakties, o delfinui užtenka labai mažai – apie 15 minučių per parą. Tai jie visada yra labai aktyvūs, visada reikia ir įspūdžių, ir veiklų. Jie labai ilgai išlaiko tą žaidybinę elgseną. Todėl terapijoje gyvūnas svarbus tuo, kad jis nepavargsta žaisti. Žirgas gal nėra toks žaismingas, bet jis irgi ištvermingas, jo veikla ir emocijos irgi gerai suprantamos. Tai tyrėjams labai patiko matyti, kaip žirgas irgi laukia savo paciento, irgi jį atpažįsta, jie susidraugauja. Tai svarbu, nes gyvūnas, kaip ir mes, yra socialus partneris“, – gyvūnų privalumus vardija negalios specialistė Brigita.

Tyrėjus nustebino dar vienas įdomus faktas – delfinai labai greitai gali prisitaikyti prie to, ko reikia žmogui, turinčiam negalią: su vaikais būdavo labiau žaismingi, su vyresniais žmonėmis – labiau šnekūs. O jeigu žmogus, turintis negalią, mažiau reaguodavo ar privengdavo delfiną paliesti – delfinas mielai atsukdavo pilvuką paglostymui, aptaškydavo vandeniu ar bandydavo kitaip sukurti komunikaciją.

„Kai su suaugusiaisiais dirba, tai matome, kad mūsų vyresni gyvūnai labai nori pabuvimo, pabendravimo, pašnekėjimo, pačiauškėjimo. Net vizualiai buvo matyti, kad jie tuo džiaugiasi. Todėl, kad vyresnio amžiaus žmogui reikia mažiau žaidimo, daugiau emocinio santykio, apsikabinimo, pabuvimo. O su vaikais būna labiau žaismingi, nes jiems reikia daugiau judesio, žaidimų, pozicijų keitimo“, – sako delfinų terapijos daktarė B. Kreivinienė.

Ypatingi klientai, ypatingi ir terapeutai

Tyrimų grupelės buvo nedidelės, bet labai atsakingai atrinktos.

„Yra kriterijų, nuo kokio amžiaus gyvūnas gali dalyvauti, ką jis turi mokėti. Tyrime dalyvavo dvylika delfinų ir trys žirgai. Jie buvo stebimi, kokie procesai vyksta, buvo imamos seilės, matuojamas širdies pulsas ir pan. Yra ir vizualinis vertinimas, kai pagal elgesį galima įvertinti, kaip gyvūnas jaučiasi, kokias emocijas jaučia“, – pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vedėja dr. Brigita Kreivinienė.

Taip pat atsakingai buvo parinkti ir žmonės, dalyvavę tyrimo procese.

„Buvo keturios pacientų grupės: vaikai su autizmu ir su cerebriniu paralyžiumi bei suaugusieji su išsėtine skleroze ir organine depresija. Šitie žmonės dvejus metus nemokamai dalyvavo užsiėmimuose Klaipėdos delfinariume ir Kurtuvėnų žirgyne. Labai džiaugiamės rezultatais, nes žmonių rodikliai pagerėjo, kur net nelabai tikėjomės, kad su organine depresija bus toks didelis teigiamas pokytis, bet jis ne tik buvo, bet ir išsilaikė ilgą laiką“, – ir pacientų rezultatais neatsidžiaugia B. Kreivinienė.

Ypač daug dėmesio skirianti įvairių sutrikimų turinčių neįgaliųjų terapijai ir sukūrusi ištisą holistinę delfinų terapijos programą mokslininkė sako, kad pacientams pavyko sušvelninti net ilgalaikius simptomus.

„Kadangi organinė depresija yra neurologinis pakitimas ir tie pakitimai jau yra ilgai trunkantys (miegas labai blogas, didžiuliai migreniniai skausmai, nuovargis, beprasmybės jausmas, polinkis į savižudybę ir t. t.), tai didžiausias proveržis buvo tas, kad po terapijos pastebėta mažiau migreninių skausmų, kadangi atsipalaidavo, matavome raumenų tonusą, jų įsitempimą vertinome“, – tyrusi ir stebėjusi ne tik delfinus, bet ir žmones, konstatuoja terapeutė dr. B. Kreivinienė.

Ji sako, kad, ir terapijai pasibaigus, mato išlikusius teigiamus pokyčius, kai pacientai ateina aplankyti savo terapeutų – delfinų. Jų artimieji pasakoja, kad pagalbos reikėjo mažiau, ligos atkryčiai buvo retesni, net gydytojai pastebėjo, kad pacientai mažiau pas juos lankosi, atsirado gyvenimo prasmė, įsidarbino, pasikeitė socialinė elgsena.

Specialistai sutinka, kad gyvūnų asistuojamoji terapija ne tik gydo fiziškai, kuomet stiprinami raumenys, mažėja jų spazmų, lavinama koordinacija, gerinamas judesių planavimas, bet ir akivaizdžiai gerėja emocinė ir psichologinė paciento būsenos.

Del­fi­nai ge­ba ir emo­ciš­kai at­skir­ti, ko la­biau rei­kia pa­cien­tui: su vai­kais bū­da­vo la­biau žais­min­gi, su vy­res­niais žmo­nė­mis – la­biau šne­kūs. (A. Mažūno nuotr. )
Del­fi­nai ge­ba ir emo­ciš­kai at­skir­ti, ko la­biau rei­kia pa­cien­tui: su vai­kais bū­da­vo la­biau žais­min­gi, su vy­res­niais žmo­nė­mis – la­biau šne­kūs. (A. Mažūno nuotr. )

Gyvūnas – labiau kolega nei darbo priemonė

Kodėl svarbu nustatyti bei įvertinti šios terapijos poveikį ne tik žmogui, bet ir gyvūnų gerovei?

Tai ir poveikis, ir saugumas, ypač kai gyvūnas daug stambesnis, fiziškai stipresnis ar kitaip pranašesnis nei žmogus, juolab sveikatos sutrikimų turintis. Saugus žmogui – tik sveikas ir gerai besijaučiantis šioje veikloje. Mat ilgainiui jis tampa ne tik fizioterapeuto darbo priemone, o svarbiu padėjėju, asistentu – net savotišku kolega, kuris kartais irgi gali būti nedarbinės nuotaikos ar prastai jaustis. Svarbu gebėti tai laiku pastebėti.

Terapijos procese gyvūno gerovė yra neatskiriama nuo žmogaus gerovės – procesas turi būti abipusiškai naudingas ir malonus. Dėl šios priežasties delfinų asistuojamoje terapijoje vandenyje visuomet dalyvauja du specialistai: gyvūnų gerovės specialistas stebi gyvūną, o negalios specialistas organizuoja terapiją klientui, turinčiam negalią. Dirbančioje terapinėje komandoje delfinas, žirgas ar šuo priimamas ne kaip darbo priemonė, o partneris.

Tai perprasti padeda ir kitų šalių praktika, kur jau daug metų treniravimo ir gyvūnų etikos ekspertai, biologai bei verslo ir gyvūnų teisių teisininkai daug dėmesio skiria gyvūnų jausmams, gyvūnų kūno kalbai, jų gyvenimo kokybei bei gerovei.

Klaipėdiečiai ir kurtuvėniškiai planuoja bendradarbiauti su išorės tyrėjais, dar tris mėnesius tęs tyrimą, kol pasieks galutinį tikslą – parengti tokią metodiką, kuri geriausiai veikia konkrečią pacientų grupę (ar su nervų sistemos ligomis, ar su psichikos ir elgesio sutrikimais).

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite