Angle down Atgal

Apie poetinį apmaudą – terapiškai

Šį kartą rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ su literatūrologe Dalia Jakaite kalbėsime apie Manto Balakausko knygą „Apmaudas“.

Per vieną paskaitą Šiaulių apskrities bibliotekininkams greta kitų terapinės literatūros knygų pasiūliau ir Manto Balakausko eilėraščių rinkinį Apmaudas. Šio keisto veiksmo intencija buvo paprasta – priminti, kad terapinį skaitymo poveikį gali turėti ir poezija, kita gera meninė literatūra. Toje paskaitoje siekiant ne tiek profesionalaus psichologinės literatūros vertinimo (atlikti šį vaidmenį sutiko psichoterapeutas Dainius Jakučionis), kiek improvizuojant terapinį žvilgsnį į literatūrą, iš lietuvių meninio žodžio kūrėjų į mano sąrašėlį dar pateko Gintaras Beresnevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, Donatas Petrošius… Užsiminusi apie ne tik poetiškai savitą, bet ir gyvenimiškai terapinę literatūrą, noriu prisiminti ir šių metų balandžio pabaigoje mūsų bibliotekoje įvykusį susitikimą su dar vienu šių dienų autoriumi – Dainiumi Gintalu. Autoriaus pasakojimas apie save ir savosios giesmės skaitymas leido priartėti prie išskirtinę poetinę formą įgavusių šiandienos ritualų, labai asmeniškos ir kartu pasauliui atviros laiko tėkmės. Ir toliau atkakliai, bet be apmaudo ir be pykčio (kaip sakydavo Leonidas Donskis) šioje rubrikoje pakalbėsiu apie poeziją, o tiksliau, apie Metų knyga (poezijos knygos) neseniai išrinktą Balakausko eilėraščių rinkinį Apmaudas (2020).

Knygos pavadinimas tarsi nežada nieko terapiško. Ir iš tiesų Balakausko poezijoje nemažai yra apmaudo, pykčio, liūdesio, kitų neigiamų emocijų. Tačiau visos jos ne tik išgyvenamos, bet neretai atsiduria ir kažkur šalia „manęs“, kuriam pavyksta iš šio negatyvo išeiti, kitaip tariant, patenka į žaismingą, neretai ironišką ar kitaip komišką distanciją su „manimi“. Šis eilėraščių rinkinys – trumpos istorijos apie tai, ką reiškia pasirinkti ir pasirinkti klaidingai, kaip išbūti tam tikro puolimo, baimės ar kitokio negatyvumo situacijoje, kokia yra kasdienybė ir daugiau ar mažiau šventi šventiniai ritualai… Pasiduodama psichologizavimo pagundai, sakyčiau, kad skaitant eilėraščių rinkinį, be kita ko, randasi nuolatinio bandymo įveikti vieną ar kitą negatyvą įspūdis. Ne mažiau svarbu ir tai, kad atitinkama kasdien į karą (kaip sakė Jurgis Kunčinas) būsena yra ne tiek racionalus, logiškai apibrėžtas procesas, kiek improvizuotas įsiklausymas į savo prigimties ar pasąmonės balsus; ir šis įsiklausymas kartais gelbsti. Kunčino romano pavadinimą prisiminiau ir todėl, kad Balakausko knygoje išties nemažai karo leksikos. Šiandien ji skamba keistai, įgauna ne tik asmeninės patirties ir ne tik socialinių santykių atspalvį… Tačiau ir Apmaudo „karas“ yra svarbus, gyvenimiškas. (Šiandien galima atkreipti dėmesį ir į taiklius Balakausko komentarus karo tema veidaknygėje.) Vienas „ginkluotas“ eilėraštis – „rekonstrukcija“ (p. 36). Tai – bandymas aprašyti skausmą (jo rekonstrukcija), o sakydama „bandymas“, vėlgi turiu galvoje ne tiek kokį nors išraiškos abejotinumą, kiek atitinkamą kūniškos laikysenos ir psichologinę nuostatą, jos autentiškumą, gyvybingumą ir kartu butaforinį atspalvį.

net jei

skausmas kartais

yra viskas

apie ką gali

pagalvoti.

 

net jei ginklą

vis dar laikai tarytum

filme.

 

viena ranka

tvirtai suėmęs, gyvulio oda

aprištą rankeną.

 

ir net jei tai vis labiau

panašėja į butaforiją.

 

molis

nieko nepaisydamas

apauga

 

sagas

rankoves

liežuvį.

Balakausko istorijos – tai ir bandymai aprašyti tam tikras traumas ar kitus ne per daug linksmus įspaudus „mano“ kūne ir sieloje, liudijantys paprastą tiesą, kad daugelis patirčių, šiandien „manyje“ dominuojantis santykis su pasauliu ateina iš vaikystės, parafrazuojant poetą – iš torto „Jaunystė“ tris gimtadienius iš eilės (eil. „iš kur visa tai…“, p. 23). Vaikystės ar paauglystės patirčių paliudytas „kito“ požiūris į „mane“ svarbiu leitmotyvu tampa ir eilėraštyje „Pilnas pykčio savo draugui“, kur pyktis yra ne tiek „mano“ dalis, kiek kitų „man“ labiau primesta būsena; o problema – kaip visa tai atskirti. Tarsi nutylint „mano“ paties patirtis, tuo pat metu jos išsakomos, o apie savotišką pykčio absurdiškumą leidžia spręsti maksimalus jo išdidinimas. Vienas iš „pasiūlymų“, kaip „tada“ ar „dabar“ pasirinkti teisingai ir (ar) tiesiog išbūti, kai nelabai „būnasi“, yra pralaukti. „Laukiau, kada praeis man ir mano kalbos problemoms skirta valanda“, – rašoma eilėraštyje „iš stebėjimų ir monologų I“ (p. 19). Taip ir įvyksta dviem pačiais patikimiausiais – vaizduotės ir kalbinės sąmonės, jos kismo būdais. Viena ir kita pasirodo esą stipresni ir labiau paveikūs nei kam nors galėjo atrodyti iš šalies. „mano pasaulis ima virsti vokiečių kalba / ir katės pakeičia kailį / neatsiklausiusios“ – šie vienas iš kito išaugantys, vienas kitą veikiantys virsmai yra tarsi geriausia, kas „man“ galėjo nutikti.

Ne viena istorija, kaip ir „iš stebėjimų ir monologų II“ (p. 31), dėl savistabos žvilgsnio, judančio nuo kūno prie sielos ir atgal, primena savotišką psichoterapinį seansą, kuriame dera praradimai ir atradimai, kone atgaila ir išsiteisinimas. „Mano“ savistabos kelionėje įtaigiai dera balsas ir kitas kūniškumas, pokalbių atmosfera ir vienatvės, vilties ir pragaištingumo patirtys. Tačiau ne visada panašūs „seansai“ gelbsti, o kartais išlikti grėsmės akivaizdoje atrodo prasmingiau, nei stengtis iš jos išsivaduoti.

Balakausko poezijoje prabyla ir kita psichologo kabineto pusė, kaip eilėraštyje „Apmokymai“ (p. 15), kurį galima pavadinti standartinių, o tiksliau, su žmogaus egzistencijos esme pasilenkiančių psichologinių pratybų stilizacija:

mokėti bendrauti

pristatyti save auditorijai.

būti peršviečiamu, slapstytis

daiktų formose.

tai bene svarbiausi elementai

augančio berniuko gyvenime.

taip pat reikalinga charizma

nuolatinis akių kontaktas.

apie fantazijos svarbą

negirdėjau nė karto.

Dar vienas, irgi bent iš dalies „apmokantis“ eilėraštis (p. 55) yra tarsi atsakas tam, kuris pamiršta apie fantazijos ir vaizduotės vietą gyvenime. O šis žinojimas ir leidžia mokyti (save ar kitą), netgi daryti išvadas, kurios, tiesa, nuskamba ir kiek ironiškai.

esu matęs pasaulio

kad galėčiau daryti išvadas:

            jis nėra toks, apie kokį pasakojai

pykai, jo nesuprasdamas.

 

dabar štai sėdžiu ant kranto

žvelgiu į vandenis, kuriuose ganosi banginiai –

mojuodami pelekais iškyla visu svoriu į orą

skrodžia erdvę ir taip ją paneigia.

 

tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau –

jokios apčiuopiamos materijos

tik spengiančią tylą savo namams

toli, ateities perspektyvoje

Nuo nerimo, pykčio, o kartais ir žinojimo gelbsti meditacija, kai nežinia kaip pavyksta atšaukti įprastus „užgyvenimo“ reikalavimus ir tiesiog panirti į „mano“ vaizduotės ar gamtinės tikrovės padarų stebėjimą. Taigi autoriaus poezijoje svarbios ne tik „mano“ išpažintys, bet ir balsai tų, kurie žino arba numano, kaip gyventi, o įvertinti vieno ar kito veiksmo prasmę vėlgi labiausiai gali vaikystės, apskritai brandos patirtys.

Kartais, kaip ir eilėraštyje „kartais…“ (p. 40), „mano“ savistaba primena išpažintį ar netgi keistą maldą, kurioje išsakomas neaišku kam skirtas prašymas, kuriuo kaip ir kitais ritualais vis dėlto įmanoma išsivaduoti nuo visko, kas slegia:

kartais netenku klausos

keikiuosi, spjaudausi, žudau piktąsias ląsteles.

nejaučiu gailesčio, tik palengvėjimą.

norėčiau atšaukti kai kuriuos reiškinius […]

Šis neapibrėžtas noras atšaukti, kaip ir maldos (jei taip galima pavadinti šį kreipimąsi) keistumas – tarsi Valdo Gedgaudo poezijos atgarsis. Panašiai keista malda su išpažinties prieskoniu, pasiduodant savižudybės pagundai ir tuo pat metu išsižadant jos, nuskamba eilėraštyje „nesu didelis savižudybės gerbėjas“ (p. 55). Alternatyva gana menka – patikėti, kad žmogus lankstomas tarsi origamis. (Todėl ir neaišku, kam adresuoti prašymai.) Vis dėlto ši sąlygiškos Dievybės nuojauta leidžia panirti į ne vieno pasirinkimo alternatyvas. Vietos metafizikai žmogus palieka ir kituose Balakausko eilėraščiuose, o anapusybė gali nušvisti ir driežo akimis („kas antrą sekmadienį…“, p. 34).

Dar apie bendrystes. (Ne)ironiškais patarimais, kaip gyventi, bendrai komizmo stilistika ir poetiniu kasdienybės minimalizmu Balakausko eilėraščiai kiek primena Gintarą Grajauską, bet ir tai nereiškia nieko blogo. Balakausko poezija nuskamba kaip savitos skirtingų patirčių, skirtingų teorijų, skirtingų perspektyvų atatrankos viena į kitą, galų gale laimint gyvenimui su savo ribiniais dalykais, bet įmanomu išgyvenimu. Tai tarsi įvairiausių būsenų kaleidoskopas, dažniausiai suradus patikimus būdus fiksuoti tai, kas nebūtinai malonu, bet vis tiek vertinga. O poetinę Balakausko knygos vertę lemia ironijos ir autoironijos, išsakomos kasdienybės pertekliaus ir išsakymo minimalizmo dermė, emocinė ir grafinė eilėraščio improvizacija…

Belieka prisiminti, kad tai antroji autoriaus knyga. Pristatyti pirmosios savo knygos Roma (2016) autorius buvo atvykęs ir į Šiaulių knygų mugę. Skaičiuojant „viščiukus“, negalima nepaminėti kartu su Apmaudu pasirodžiusio Vakuumo (2020) – 35 puslapių priedo, kuris ir priklauso, ir nepriklauso aptartam rinkiniui. Parafrazuojant knygelės viršelio pasiaiškinimą, šio čiabuko tekstai parašyti dirbant prie antrosios knygos, į kurią jie neturėjo patekti. Gal dėl tokio prisipažinimo, gal dėl apskritai čiabukų mados šiandien tekstai išties atrodo kaip juodraštis. Bet jei įmanoma surasti bent vieną eilėraštį (pavyzdžiui, „Kortos“), šis vakuumas nėra tuštuma, o ir tuštuma, kaip „įrodė“ dar Vytauto Petro Bložės „čiabukas“ 2001-aisiais, yra egzistencinė.

Kitos Metų knygos nominacijos suaugusiesiems: 2021 m. Šiaulių  knygų mugėje pristatyta ir neatsitiktinai tiek gerbėjų turinti, tiek įvairiaplanių teigiamų įvertinimų sulaukianti Norberto Černiausko knyga 1940. Paskutinė Lietuvos vasara (publicistika ir dokumentika) ir gal kiek atsitiktinai – Gretos Dirmauskaitės Pãžeme (knygos suaugusiesiems). Beje, paradokso būdu terapiškai veikia ir Černiausko knyga, pasakojanti apie karo grėsmę, kūną persmelkiančius jo baisumus ir kartu vasaros skaitinius, kintančius atostogų įpročius…

Mantas Balakauskas, Apmaudas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Literatūrologė Dalia Jakaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite