Angle down Atgal

Apie autentiškąjį ir „žemaitiškąjį“ Šiaulių identitetus

Būna taip, kad žmogus gauna brangią išmanią dovaną, padėkoja, pasišypso, o dovaną, vos pavartęs, padeda stalčiun, nes nesupranta, neįsivaizduoja jos galimybių, nemoka ja naudotis ir nenori išmokti. Tada, tarkime, koks nors išmanusis telefonas su sykiu padovanota interneto prieiga dulka stalčiuje, o naudojamasi laidiniu telefonu, informacijos semiamasi ne iš begalinių interneto resursų, bet iš vietinio laikraščio „Vietinės žinios“, mokesčiai mokami ne naudojantis internetine bankininkyste, bet atstovint eilutę pašto skyriuje.

Yra taip, kad emigrantas iš Šiaulių rašytojas Rimantas Kmita net dviem romanais: „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“, ypač pirmuoju, padovanoja savo gimtajam miestui dailiai supakuotą išmanųjį kultūrinį raktą, atrakinantį duris į gyvąjį, pulsuojantį to miesto identitetą. Jam gražiai padėkojama, pasišypsoma, o raktas tiesiog padedamas. Gal ne į stalčių, gal matomesnėje vietoje, kokioje salono sekcijėlėje, perrištas ryškiu kaspinu, bet padedamas.

Ką tas raktas atrakina? Aktualią, realiai funkcionuojančią daugybės miestiečių, kurie bendrauja šiaulietiška šnekta, kalbinę savastį, kalbinę savivoką ir savivertę: daugybės miestiečių artimojoje atmintyje tebegyvas biografines jų pačių, jų artimųjų patirtis ir jas lydinčias stiprias emocijas, atpažįstamą, nostalgiškai besisavinamą plačios aprėpties, t. y. miesto centre ir viename laike netelpančią, Šiaulių topografinę panoramą, kurioje tos patirtys skleidėsi, lokalius istorinius, politinius, ekonominius, kultūrinius ir kitokius nesenos praeities vaizdinius, kurie lengva, bet kaitria ugnele teberusena daugybės miestiečių prisiminimuose.

Raktas atrakintų duris visų išvardytų ir panašių faktorių įžiebiamiems įvairiausiems kūrybiškumo proveržiams, galimiems, tiesiog ore tvyrantiems jų kultūrinio įrašymo į miesto kūną, jų įembleminimo, įturistinimo veiksmams. Atrakintų, nes Kmita pataikė į pačią šiuolaikinės šiaulietiškosios tapatybės šerdį, kurią kaip savą atpažįsta daugybė šiauliečių, o pripažįsta daugybė žmonių visoje Lietuvoje. Sumaniose rankose tas išmanusis raktas būtų pajėgus naujai atrakinti Šiaulių miestą, esamąją egzistencinę jo autentiką ir egzotiką, jeigu nedulkėtų sekcijėlėje už stiklo.

Bet tokiõs autentiškos savasties, atrodo, nereikia, jos net kažkiek gėdijamasi, kaip tūlas studentas ar šiaudinis inteligentas mieste gėdijasi ir savo tėvų iš kaimo, ir kartais prasimušančio savo paties „kaimiško“ akcento. O ko reikia? Išprotautų, pritempiamų, iš numirusių kažkelintą šimtmetį po mirties prikėlinėjamų konstruktų, iš istorijos palėpių traukiamų ir reanimuojamų identitetų, kuriuos ruošiamasi jodinėti kaip oficialiai emblemiškus arkliukus, nepaisant akivaizdybės, kad geriausiu atveju jie absoliučios daugumos šiauliečių ir miesto svečių bus priimami kaip nebýlios, dėmesio netraukiančios kartoninės iškabos, o blogiausiu – kaip pelnytos pašaipos objektai.

Kaip reikia sugalvoti (o sugalvota!) XXI amžiaus Šiaulius dėl kažkokios formalios etnokartografinės priežasties staiga pradėti reprezentuoti kaip Žemaitijos, žemaičių miestą ar gal net kažkokią jų sostinę?! Pasakykite frazę „Šiauliai – Žemaitijos, žemaičių miestas“ Skuodo, Telšių, Varėnos, Utenos, Vilkaviškio, Vilniaus ar Panevėžio publikai ir tiesiog stebėkite daugumos reakcijas. Akimoju taps aišku, ko toks sugalvojimas vertas. Paklauskite šiauliečių daugumos: jie labiau tapatinasi su žemaitybe ar su šiaulietiška šnekta, su istorine Žemaitija ar su nūdienos „kmitiško“ pobūdžio Pietinio ir vadinamojo bulvaro istorijomis? Bus dar aiškiau, ko jis vertas.

Kai tinkantis kultūrinis raktas paliekamas, pasakysiu šiaulietiškai, sekcijikėj, pradedama ieškoti administracinių galių laužtuvo.

Dr. doc. Vigmantas BUTKUS

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite